Gintautas Šapoka apie „Vilniaus krašto lenkinimą“

Vilniaus krašto lenkinimas

2015 m. knygos pristatymas „Raskiloje“

Domiuosi istorija, ir dažnai tas domėjimasis siejasi su tuo, apie ką nerašoma. Sovietiniu laikotarpiu dirbau kitus darbus, bet visada domėjausi istorija, todėl visą gyvenimą rinkau istorines knygas, straipsnius, dažnai apsilankydavau antikvariatuose, kur pirkdavau dar prieš karą išleistų leidinių. Iš Lietuvos istorijos labiausiai domėjausi Vilniaus krašto istorija, nes apie tai buvo visai mažai rašoma. Dabar Lietuvoje kai ko parašoma, bet Lietuvos istorikai dažniausiai rašo tendencingai, pataikaudami užsienio valstybėms, už tai gaudami apdovanojimus, neminėsiu jų pavardžių. Todėl apie tai tenka rašyti ne istorikams, kadangi mūsų niekas nevaržo, reikia tik turėti kantrybės atsirinkti ir pasėdėti bibliotekose ir archyvuose.

Dažnai dar ir dabar teigiama, kad Lenkijos karalius Jogaila apkrikštijo Lietuvą, o karalienė Jadvyga paskelbta šventąja už Lietuvos apkrikštijimą. Tačiau yra Lenkijoje išleista knyga apie Jogailą, kur padieniui aprašyta, ką jis darė 1387 metais. Iš jos aiškėja, kad Jogaila negalėjo fiziškai apkrikštyti lietuvių, o Jadvyga išvis nėra buvusi Lietuvoje, jinai dargi nemokėjo kalbėti nei lenkiškai, nei lietuviškai, tai koksai jos vaidmuo. Apie tai Lietuvos istorikai ir vyskupai nė neužsimena.

Kiekvienas okupantas leido teigti, kad Vilniaus kraštas niekada nebuvo lietuviškas, o „nuo amžių“ buvo slaviškas, netgi lenkiškas. Ypatingi santykiai susiklostė su Lenkija, nes 1918-1940 metais Lenkija buvo tris kartus okupavusi Vilnių ir Vilniaus kraštą. Neimsiu nagrinėti istorijos nuo Liublino unijos, užtenka paliesti XIX, XX amžius ir pamatyti, kas darėsi. XIX amžiuje Lenkijos jau nebuvo (tiksliau sakant, Lenkijos nebuvo jau nuo Liublino unijos, nes nuo tada oficialus valstybės pavadinimas buvo Abiejų tautų respublika), bet lenkinimas vis viena vyko. Pirmiausia lenkinimas vyko, kaip bebūtų gaila sakyti, per bažnyčią. Bažnyčia, kuri turėjo būti teisingumo simboliu, užtarėja, vykdė pražūtingą politiką Lietuvos atžvilgiu. Tuo metu valstiečių masė (XIX a. viduryje) dar kalbėjo lietuviškai, bet pamaldos ne tik Vilnijoje, bet praktiškai visoje Lietuvoje vyko lenkų kalba. Ką girdėdavo valstiečiai iš bažnyčios sakyklų: 

Polski język slicznie padni, ruskyj język do lajania, a litewski do dupy wycierania

Mokyklose irgi nebuvo mokama lietuviškai, nes XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo mokoma lenkiškai, o vėliau pereita mokyti rusiškai. Lietuvoje buvo universitetas, bet skirtingai nuo kitų šalių, kur universitetas buvo šviesos šaltinis, Lietuvoje jis buvo tamsos ir neapykantos šaltinis lietuvių tautai ir kalbai. Kitais žodžiais tariant, Vilniaus universitetas buvo lenkintojų šventovė. Dažnai minima Lietuvos spaudoje rektoriaus Sniadeckio pavardė, kaip šviesaus ir pažangaus žmogaus. Iš tikrųjų jis reikalavo iš studentų kalbėti tik lenkiškai, kalbantys lietuviškai buvo išjuokiami, o kai kur ant kaklo buvo kabinama lentelė su užrašu „Pagonis“. Sniadeckis buvo įnirtingas Lietuvos savarankiškumo priešininkas, nors Napaleono buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės nariu. Trumpai tariant, Vilniaus universitetas buvo lenkinimo tvirtovė, vykdė lenkinimo akciją beveik visose Lietuvos mokyklose, niekada Lietuvos istorijoje nebuvo tokios lenkinimo akcijos, kaip šiame laikotarpyje. Kiekvienas, patekęs į mokyklą, turėjo virsti lenku. Ir visa tai vyko ne tik Vilnijoje, bet visoje Lietuvoje.

Prisiminkime XX amžių, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Lenkija sveikino Suomijos, Latvijos, Estijos nepriklausomybes, deja Lietuvos valstybingumą sutiko priešiškai. Kai Lietuva 1919 metais žūtbūtinėje kovoje grūmėsi su bermontininkais ir bolševikais, Lenkija tarsi peiliu smogė Lietuvai į nugarą, paskelbdama jai karą. Labai mažai kalbama apie 1919 metais rugpjūčio mėn. įvykdytą POW perversmą, kai Lenkijos planuose buvo visos Lietuvos okupacija. Net ir po Lenkijos žlugimo 1939 metais ir Lietuvai priglaudus tūkstančius lenkų kariškių, jie jau 1940 metais planavo sukilimą Lietuvoje, jau buvo numatę vadovus atskiroms apskritims. Čia ne iš piršto laužiu, tai sakydamas. Užpernai Lietuvoje veikė paroda apie internuotus Lenkijos karius, ir viename stende buvo apie tai kalbama.

Knygos turinys ir straipsniai pritaikyti moksleiviams ir jaunimui, aiškinama Vilniaus krašto gyventojų kilmė ir lenkėjimo priežastys. Knyga išleista lietuvių ir lenkų kalbomis, tiesa, lenkų kalba išspausdinti ne visi straipsniai. Knygoje, atsižvelgiant į dabarties aktualijas, yra kalbininko Kazimiero Garšvos straipsnis apie Lietuvos valstybinės kalbos politiką, Vinco Martinkėno „Ar tai nebuvo okupacija?“ — atsakymas į lenkų istoriko Losovskio straipsnį, kuriame jis teigia, kad nebuvo okupacijos, ir pateisina Želigovskio įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją. Toliau yra „Lietuvių lenkinimo metodai Vilniaus krašte 1920-1939 m“, autorius jų priskaičiuoja 28, mat tada jau lenkinimas vyko ne tik Bažnyčios, dvarų, bet ir mokyklų bei administracijos pagalba. Aprašytas lietuviškų pavardžių, vietovardžių lenkinimas, bažnytinių pamaldų lietuvių kalba siaurinimas ir panaikinimas, lietuvių kalbos niekinimas, lietuviškų ir lotyniškų užrašų keitimas lenkų kalba, priešlietuviška agitacija per pamokslus, lietuviškų vėliavų draskymas bažnyčiose, lietuviškų giesmininkų mušimas, lietuviškų maldaknygių atiminėjimas ir t. t.

Priminsiu, kad tai vyksta kai kur ir dabar, pavyzdžiui, kai neseniai buvo atliktas Seinų katedros remontas, buvo panaikinti lietuviški užrašai Seinų katedroje, statomi priešlietuviški paminklai Beržininkuose ir t. t. Jums tikriausiai žinoma, kad lenkų kunigai teigia, kad už nuodėmę kalbant poterius, viena lenkiškai sukalbėta „Zdrowa Marja“ atstoja 10 „Sveikų Marijų“ lietuviškai. Arba, kai Vilnius 1939 metais grįžo Lietuvai, kas pradėjo pirmieji priešlietuvišką kampaniją: Bažnyčia. Arkivyskupas Jalbžykovskis su kunigų svita pasitiko raudonuosius okupantus Vilniaus prieigose, o prie savo rūmų iškėlė raudoną vėliavą, skambėjo visų bažnyčių varpai, gi kai įžengė Lietuvos kariuomenė, bažnyčių varpai neskambėjo, o vyskupijos kancleris Savickis jau pirmą sekmadienį po Lietuvos kariuomenės įžengimo paragino lenkus neparsiduoti lietuviams už mėsos gabalą „Za ochlapy mięsa“, mat Lietuvos kariuomenė masiškai dalino išbadėjusiems Vilniaus gyventojams sriubą ir mėsos patiekalus.

Įdomus Vinco Martinkėno straipsnis „Lenkinimas Vilniaus vyskupijos bažnyčiose 1897-1939 metais“. Tai pirmas bandymas aprašyti, kas dėjosi Vilniaus vyskupijoje, mat iki tol buvo tik Kazimiero Prapuolenio knyga „Lenkų apaštalai Lietuvoje“, išleista 1913 metais, ir toliau ši tema negvildenta. Labai gaila, kad ir dabar mūsų Lietuvos vyskupų nedomina šita tema. Šiame Martinkėno straipsnyje aprašyta, kokius kančių kelius reikėjo nueiti lietuviams, kol gavo lietuviškai melstis Vilniaus Mikalojaus bažnyčioje, trukdymai nustatyti lietuvių skaičių Vilniuje, siekiant gauti daugiau bažnyčių su lietuviškomis pamaldomis. Aprašyti baisūs ekscesai prieš lietuvius Joniškio bažnyčioje (Molėtų rajonas) ir Rodūnėje, kur lietuviai buvo mušami iš jų buvo atiminėjamos lietuviškos maldaknygės. Į tuos veiksmus buvo aktyviai įsitraukęs ir vyskupas Michalkevičius, kurį labai sugėdino net rusų prokuroras. Mat Michalkevičius, atvykęs spręsti Joniškio bažnyčios bylos, Joniškio bažnyčioje liepė katalikams (t. y. lenkams) stoti į dešinę, o pagonims (t. y. lietuviams) stoti į kairę. Prokuroras Michalkevičiaus paklausė, ar toks elgesys jo nekompromituoja? Prieš lietuvius buvo naudojamos ir kitos priemonės: nuo lietuvių mergaičių draskomi tautiniai rūbai ir kreida ant nugarų rašomi kryžiai.

Ar tai neprimena to, kas vyksta su katalikais Islamo valstybėje? Tą patį su lietuviais tada darė ir lenkai. Aprašyta, kokia apgaule buvo įvesta lenkų kalba Paberžės bažnyčioje (Vilniaus rajone) ir Butrimonių bažnyčioje (Šalčininkų rajone). Ypač siautėjo lenkininkai lenkų okupacijos metais, aprašyta, kaip įvedamos pamaldos lenkų kalba, nors lenkų tik saujelė, skandinami lietuviški kryžiai Marcinkonyse, ekscesai Rudnios bažnyčioje (Varėnos rajone).

Kitas įdomus Vinco Martinkėno straipsnis „Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai“. Įdomi šio straipsnio atsiradimo istorija. Martinkėnas 1940 metais iš Lietuvos švietimo ministerijos gavo užduotį parašyti apie Vilniaus krašto gyventojus čiabuvius arba tuteišius. Kol parašė ir išleido lenkų kalba, prasidėjo sovietinė okupacija ir knygutė buvo sunaikinta, liko tik vienas egzempliorius Vrublevskių bibliotekoje, ji vadinosi „Kim ja jestem?“ („Kuo aš esu“?). Kai 2009 metais leidau knygą „Lenkinimo politika Vilnijoje“, pasinaudojau ja ir, išvertęs į lietuvių kalbą, išleidau. Vėliau aptikau, kad 1990 metais šią knygutę dar gyvam Martinkėnui esant išleido paminklų restauravimo spaustuvė lietuvių kalba. Dabar mano leidime ji yra ir lietuviškai ir lenkiškai, jus tikriausiai sudomins Vilniau krašto lenkiškai kalbančių žmonių vartojami lietuviški žodžiai, kuriuos surinko lenkų kalbininkas Janas Otrębskis, taip pat ten yra daug įdomių faktų. Šis straipsnis lenkų kalba išleidžiamas pirmą kartą.

Visi tikriausiai prisimenate, kai Lenkijoje, vykstant futbolo rungtynėms tarp Vilniaus ir Lenkijos komandų, buvo iškeltas priešlietuviškas šūkis, kad lietuvis chamas klauptųsi prieš lenkų poną. Tai Lenkijos lietuvis Algis Uzdila parašė straipsnį apie posakį „Jak polak – to pan, jak litwin to cham“. Be to jeigu prisimenate tuo metu, nesant patiems geriausiems santykiams tarp Lenkijos prezidento Komorovskio ir mūsų Grybauskaitės, Komorovskis pasakė „Przyjdzie koza do voza“, turėdamas omenyje Lietuvą. Uzdila paaiškina, ką reiškia lenkiškai jo sakinys ne pažodiniu vertimu. Šis posakis vartojamas, kai norima pasakyti: „Na, palauk! Dar tu mane paminėsi!“ arba „Aš dar tau parodysiu, dar mudu pakalbėsime, dar tu mane pamatysi!“ Sakykite, ar yra taurumo šiuose žodžiuose?

Knygos apžvalga būtų nepilna, jeigu nepaminėčiau lenkų autoriaus teksto, kurio čia būtinai reikėjo. Įdėjau ištrauką iš lenkų mokslininkės Turskos rankraščio „Lenkų kalbos salų atsiradimas Vilniaus krašte“. Kas buvo ši mokslininkė. Ji dirbo Stepono Batoro universitete ir 1935 metais tyrinėjo lenkų kalbą Vilniaus krašte. Buvo parengusi spaudai, bet, prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 1 dieną bomba pataikė į spaustuvę, ir rankraštis sudegė. Knyga turėjo 118 paragrafų, nesudegusių liko 45. Ši knyga 1995 metais buvo publikuota rusų kalba, kad Vilniaus krašto gyventojai galėtų susidaryti vaizdą apie savo kilmę, lenkiškai yra pridėta leidinio faksimilė. Lietuvoje nebuvo išleista nei lietuviškai, nei lenkiškai.

Ši mokslininkė, remdamasi savo tyrimais ir surinktais pastebėjimais, įrodo lietuvišką Vilniaus krašto gyventojų kilmę. Kilmė buvo lietuviška, vėliau prasidėjo baltarusėjimas, o Lenkijos okupacijos metais lenkėjimas vyko visa sparta. Mokslininkės 1935 metais sutikti Vilniaus krašto 70-80 metų amžiaus senukai iš Nemenčinės, Paberžės, Maišiogalos apylinkių dar prisiminė, kad jaunystėje kalbėjo lietuviškai, bet vėliau tą kalbą metė. Autorė pateikia įtikinamus pavyzdžius, kaip tie senukai atsiminė daug lietuviškų žodžių, net dainų, bet labai bijojo jas pateikti, kad nebūtų apšaukti lietuviais. Ypatingą vaidmenį lenkėjimo procese vaidino moterys, jos nenorėjo, kad jų vaikai kalbėtų niekam nereikalinga kalba, lietuviškai gėdijosi kalbėti ir užgauliodavo lietuviškai kalbančius giminaičius. Apie lietuvių kalbą pateikiami tokie ir kiti panašūs pavyzdžiai:

Taka pčecivna rozmova, jak gęs z gęso rozmavia, jak gęs  (s) swino rozmavia, gardi, gardi, ne cekavil sia ja. — Tokia bjauri kalba, kaip žąsis su žąsinu kalba, kaip žąsis su kiaule kalbasi tik gardi, gardi, nesidomėjau ja. 

Tie senukai prisimena, kad ta kalba kalbėdavo jie ir jų tėvai, kai norėjo kokią paslaptį išsaugoti nuo vaikų, tai tarpusavyje sukalbėdavo lietuviškai, kad vaikai nesuprastų. Ir svarbiausia buvo fanatiškai priešiški lietuvių kalbai: jei pasitaikydavo atvejų, kai kunigas lietuvis ką nors sulenkėjusiai publikai pasakydavo lietuviškai, tai išeidavo iš bažnyčios ar sumušdavo lietuviškai kalbančius. Kartu noriu pateikti iš XX amžiaus pavyzdį Panevėžio mieste, kur mano tėvas kartu su būsimu istoriku gyveno viename kambaryje, kai mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Gyvena bute,  kurio šeimininkas sakydavo:

Ja to litwin, a moja žona to prawdiwa polka. 

Po kurio laiko atvažiavo jo žmonos brolis iš Pušaloto (Pasvalio rajono). Tėvas išgirdo, kad jis kalba lietuviškai ir visai nemoka lenkiškai. Viskas pasirodo buvę kitaip: šeimininko žmona, atvažiavusi į Panevėžį ir tarnaudama pas ponus, metė savo lietuvių kalbą ir pradėjo gėdytis kalbėti lietuviškai. Prisiminkim, kaip buvo su Kudirka, Basanavičiumi ir kitais. O ką jau besakyti apie Vilniaus kraštą. Nežiūrint visų lietuvių kalbos persekiojimų, 1939 metais, kai atėjo lietuviška valdžia į Vilnių, gaunant lietuviškus pasus, Vilniaus srityje 64,9% gyventojų užsirašė lietuviais, o Paberžės valsčiuje 81,3%, Maišiogalos 89,2%, Nemenčinės 80,7% ir t. t. Lietuviškumą šiame krašte sunaikino II pasaulinio karo metais ir pokaryje siautusi AK, kuri masiškai naikino lietuvius. O lenkų kunigai už kiekvieną nužudytą lietuvį duodavo kovotojams 40 dienų atlaidų. Po to sekė niūrūs sovietinės okupacijos metais, kol kas nelabai geresni lietuviškumo atžvilgiu ir dabartinės Lietuvos metai.

Pabaigai norėčiau pasakyti ir ką nors geresnio. Kiekvienoje epochoje buvo ir gerų, ir labai blogų dalykų, bet mes lietuviai apie gerus ir įdomius faktus visai mažai žinome. Štai ką parašė pasaulinės šlovės laisvės kovų didvyris Tadas Kosciuška generolui Niesiolovskiui 1790 metais, jau po JAV nepriklausomybės kovų:

Prašau nusiųsti mane atgal į Lietuvą, jei nenorite visai manęs atmesti ir laikyti netinkamu tarnybai. Aš esu tik lietuvis. Jei nepareikalausite Seime, kad mane grąžintų, tai Dievas žino, ką aš galiu padaryti, nes mane ima pyktis, kai pamanau, jog aš, lietuvis, tarnauju karalystei (Lenkijai), kai ten, Lietuvoje, turite tik tris generolus.

Noriu pateikti keletą įdomių faktų iš Lietuvos ir Lenkijos gyventojų santykių, kaip skilo šeimos, pasirinkdamos, kurios tautos sūnumis norėjo būti. Brolių Biržiškų pavyzdys: per pirmą gyventojų surašymą 1897 metais Mykolas užsirašė lenku, po poros metu sugrįžęs motinai pasakė, kad nuo šiol bus susipratęs lietuvis. Tai žinote, ką jam atsakė mama:

Tai tu ne mano sūnus, nes aš pagimdžiau lenką. 

Ir tai buvo Mažeikių rajone, o ne Vilniaus krašte. Dvarininkų Narutavičių pavyzdys: vienas tapo Lenkijos pirmuoju prezidentu, o kitas pasirašė Lietuvos Vasario 16-osios nepriklausomybės aktą. Brolių Ivanauskų pavyzdys: Tadas buvo lietuvis, mokslininkas, kovojo Lietuvos kariuomenės gretose prieš lenkus. Kiti du broliai ir sesuo buvo aršūs lenkai, Pilsudskio rėmėjai, vienas net buvo Želigovskio marionetinėje vyriausybėje. Dar kitas brolis buvo baltarusis, vokiečių okupacijos metu buvo Minsko burmistras.

— Gintautas Šapoka     
Comments